"Pasitikėjimas savimi"- Irma.

Bum bum burubum! Kur buvus kur nebuvus aš vėl štai čia. Su katik iškeptu nauju interviu "Pasitikėjimas savimi"
Irma yra labai graži ir draugiška mergina. Jos charakterio krislelius galėsite įžvelgti šiame interviu.

Sveika, Irma. Norėčiau su tavim pakalbėti apie pasitikėjimą savimi. Kaip manai, ką pasitikėjimas gali duoti žmogui?
Sveika, na manau pasitikėjimas savimi, gyvenime yra viskas. Jei nepasitiki pats savimi- kiti nepasitikės taip pat. Juk tik dėl nepasitikėjimo savimi ir išsivysto baimė, nepilnavertiškumo jausmas. Žmogus pasitikintis savimi, iš kart įgauna pagarbą kitų atžvilgiu. Žinoma, viskas turi turėti ribas.

Minėjai, kad pasitikėjimas turi turėti ribas, kaip jas nubrėžti?
Nieko nereikia brėžti griežtu brūkšniu, tačiau punktyras nepakenktų. Vienoje situacijoje galima, o gal net ir reikia "susiturėti", tačiau kitos situacijos rėkte rėkia pasitikėjimo savimi. Ribas veikiausiai jaučiame patys, tik ne visada laiku tai prisimename. Neretai pasitikėjimas savimi išauga į egoizmą, o pasiteisinimą turime gana gerą- "aš dar jauna/s, mokausi gyventi".

Koks yra tavo pasitikėjimas?

Mano pasitikėjimas, patikėk, buvo ugdomas labai ilgą laiką, teko patirti daug- šilto ir šalto. Grubiai tariant, pergyvenau tris stadijas:
1. visiškas nepasitikėjimas savimi. Sau buvau lygi nuliui, slėpdavausi pati savyje. Žinoma, baisiausia yra tai, jog pasitikėjimas savimi yra absoliučiai paremtas išoriniu grožiu, o tuo metu, jaučiausi labai negraži.
2. egoizmas. Kad ir kaip šlykščiai man tai skamba, pačiai teko tai pergyventi. Tai lyg ir bedugnė, nerkotikas, sunku apibūdinti. Vieną kartą pabandęs, negali sustoti. Jaučiausi aukščiau visų, tiesa, jausmus vis dar slėpiau savyje- išorėje atrodžiau šalta kaip ledas, bet viduje, virte viriau noru parodyti tikrąją ave.
3. drįsčiau teigti, dabar vyrauja tobulojo pasitikėjimo savimi etapas- nei ką pridėk, nei ką atimk. Viskas "čiki piki" :D Esu patenkinta savimi, vadinasi ir kiti patenkinti manimi.

Ar per tavo charakterio pasikeitimus nepraradai draugų? ;)
Skaudžiausia tema... Netrukus po pokyčių, pasitvirtino teiginys "laikas atrenka tikruosius draugus", tarp kitko, jis ir toliau tai sėkmingai daro. Tik jau ne tokiomis masėmis, ne dešimtimis, bet sakykime- vienetais. Savo labui, stengiuosi pati kuo kruopščiau juos atsirinkti, kol laikas nespėjo. Bijau nusvilti, sugriauti visą harmoniją "užgyventą" per šitiek metų. Kita vertus, dar kartą perskaičiusi tavo klausimą supratau, kad žmonės kuriuos tarkime praradau, net nebuvo draugai. :)

Kaip manai, kokių minusų turi pasitikėjimas savimi?
Sveikas pasitikėjimas savimi minusų neturi. Perdėtas pasitikėjimas savimi- tai jau atskira kalba. Visgi, kas per daug, tas nesveika.

Kaip perlipti per save ir įgyti pasitikėjimą?
Lipti per save jokiu būdu NEGALIMA, juk sumenkinsi save prieš kitus. Manau, tai iš dalies priklauso ir nuo tave supančios aplinkos: šeimos, draugų. Jei jie tave palaikys, sunku nebus, bet ne ką mažiau svarbu, tikėti pačia savimi. Galbūt ir mano pasidalinta patirtis, padės kuriai nors iš merginų, o gal net vaikinų. Na, bent jau to tikiuosi. :)

Na pasakiau viską ką norėjau. Bet jei tikrai norėsite pasikalbėti akis į akį- nesidrovėkit, visus šiltai priimsiu, padėsiu, patarsiu. Jeigu turi klausimų man klauskit, nesidrovėkit :) ( irmut.xoxo@gmail.com )