"Baimė sutapti su minia"- Inga.

Sveiki visi, kaip praėjo diena?

Interviu su Inga. Taigi sumaniau, paimti interviu iš Ingos. Ji yra labai miela, kažkuo ypatinga ir labai draugiška.

Tavo interviu tema "Baimė sutapti su minia" ar galėtum paaiškinti, kodėl turi tokią baimę?

Turbūt tai likę nuo gilios vaikystės. Turiu dvi vyresnes seses, todėl visada jaučiausi mažytė ir nepastebima. Nuo mažens stengiausi kuo labiau įšsišokti, tai ypač pasireiškia LABAI garsiu kalbėjimu. Taip pat visuomet buvau žemiausia klasėje, tai dar viena priežastis, del kurios ieškojau būdo išsiskirti iš kitų.Ir dabar pamačiusi žmones gyvenančius pagal "šablonus" suprantu, kad nenoriu būti tokia kaip jie. Aš noriu būti pastebėta.

Kaip su tavimi sugyvena draugai?

Na, draugai turi turėti gerus nervus.

Niekada negali žinoti, kokie vėjai atplauks.

Kartais aš būnu nenustygstanti vietoje, noriu visur lėkti, viską padaryti, viską pamatyti.

O kartais turiu užsidaryti savo mažam pasaulėly ir tyliai pagalvoti.

O kartais draugai kenčia nuo begalinių mano pamokslų. Bet šiaip, draugams labiausiai mėgstu patarti Man svarbu, kokios problemos jiems kyla ir kaip aš galėčiau padėti. Išskyrus tuos atvejus, kai problema būna mano išvaizda.

Ką turi omenyje sakydama "Problema būna mano išvaizda" ?
Na, kartais nustebinu juos. Pvz. neįspėjusi nusidažau plaukus mėlynai. (šypsosi)

Kaip šeima reaguoja į tokį tavo elgesį?

Mano mama neturi ką pasakyti, bet ir neprieštarauja, na o tėtis... jis jau seniai galvoju, kad aš ne pilno proto.
Už tai mano septynmetis brolis laiko mane kieta!

Kai kurie žmonės sako, kad jiems sunku, nes jie lieka nepastebi ir pnš., tau tas negresia, tačiau vistiek turi sunkumų. Kokių?

Sunkiausia yra tai, kad mūsų visuomenė yra labai netolerantiška. Jei pasirodai gatvėje atrodydamas kitaip, nei kiti, visi ima apkalbinėti, o apkalbos niekada nėra įdomios. O jei dar ir pomėgiai nesutampa, tai pasipila komentarai, kaip „Nepilno proto“, „čiurkų mylėtoja“ ar „mažvaikė“.

Gal gali papasakoti kokią nors istoriją, apie apkalbas. :) Kaip tave įžeidė/ apkalbėjo ir koks buvo tavo požiūris į tuos žmones?
Visai juokingas įvykis, prieš porą savaičių Šiauliuose vyko skautų pavasario šventė (aš esu skautė, tad dalyvavau) staiga prieina viena mažytė mergaičiukė ir klausia manęs „O kodėl tu taip bjauriai plaukus nusidažius?“, pažiūrėjau į ją, galvoju, juk vaikas dar, nieko pikčiau neatrėši, tai ir sakau:„Kad tau bjaurūs, nereiškia, kad visiem. Man taip gražu, del to ir nusidažiau“. O ji pažiūri į mane tokia paniekinama mina ir sako „O man bjaurūs“ apsisuka ir nubėga.

Na ir pabaigai norėčiau paklausti ką patartum tai pilkąjai masei, žmonės kurie bijo išsišokti, atrodyti kitaip? :)

Patarčiau du dalykus.
1) Atrasti save. Kitų žmonių kopijavimas didelės laimės nesuteikia.
2) Nebijoti aplinkinių nuomonės. Svarbiausia, kaip tu pats vertini savo išvaizdą, pomėgius. Normalūs žmonės tave priims kaip normalų :)













P.s. Nori ir tu duoti interviu? Laukiu tavęs savo skype- paslaptis.paslaptis2

Myliu, bučiuoju ir iki!